Apie meną, žmones, sapnus ir svajones

Šiandien šventė, sakydavo mums matematikos mokytoja - šiandien pirmasis ir paskutinis šioje savaitėje trečiadienis. Būtent trečiadienis, kai įpusėdavo savaitė, įsibėgėdavo darbai, o mintys nevalingai plaukdavo penktadienio pavakarės link.

O šiandien juk paskutinė mėnesio diena. Tai net ne šventė, - tai tiesiog jubiliejus! Mėnuo labai reikšmingas laiko tarpas. Jis turi savo vardą, kai kuriose šalyse net savo Dievą ar Deivę globėją. Jis turi savo kvapą ir spalvą - geltono pievos žiedadulkių rūko ar margų lapų drėgmės, pasklidusios miesto šaligatviuose. Jis turi savo garsą - nuo vasaros klegesio ir triukšmo iki rudens šnabždesių ir žiemos tylos.

Per mėnesį galima pakeisti savo gyvenimą. Galima netekti draugo, bet galima ir įsimylėti, galima susirgti ir pasveikti, galima prarasti viltį, bet suderinus norus galima atrasti laimę.

Sako, norint rytoj gyventi kitaip negu šiandien, reikia eiti keliu, kuriuo dar nevaikštai. O prieš einant į tokią kelionę reikia susikrauti kuprinę - įsidėti truputį vilties, truputį nuotykių troškimo, truputį gražių įsivaizdavimų apie vietą, kurią ruošies pamatyti. Tik niekada į kuprinę nereikia krauti per daug - kad nebūtų per sunku ją nešti ir kelias netaptų per tolimas.

Šiandien 30. Rytoj 1, ir dar penktadienis. Laimingos kelionės!

Jau keletą dienų ant Vilniaus guli nusileidęs rūkas. Kaip senovės sakmėse, žmonės, pamatę besiartinantį rūko debesį, bėgdavo iš kaimo - po kelių dienų toje vietoje atsirasdavęs ežeras. Ko iš Vilniaus nori šis rūkas? Teikti žiemos miego ramybę, kol pasimetęs keliuose dar vis neatkeliauja sniegas?

Rūkas ne tik ramina, jis leidžia svajoti. Jis leidžia keliauti po išsvajotas šalis ir laikmečius. Kai žvelgiu pro langą namuose į baltą rūko miglą, kurioje lieka tik mūsų namas ir mažutis kiemas su vienu medžiu - įsivaizduoju, kad šiame mieste, šioje šalyje daugiau nieko ir nėra. Tik vienas namas, mažas kiemas, o už jų - neaprėpiama giria, kartais panaši į tą, kuri matosi iš Saulėtekio šalies aštunto aukšto.

Išėjus iš namų - iš rūko kyla pilies kalnas, su žiburiais, pavirstančiais viduramžių laužais, o kaukiančių ryto mašinų garsai ataidi pučiamais ragais, pagoniškomis giesmėmis… Yra bažnyčių, pastatytų ant šventų aukurų, jų sklindančios ramybės ir energijos versmės nepamesi rūke, kuriame išbala ir pranyksta bažnyčių auksas.

Einu link darbo - senamiesčio gatvelės aidi pravažiuojančiomis karietomis, matau, kaip skrybėlininkas  atidaro savo dirbtuvę, virš kurios pasislėpęs naujoviškas užrašas “advokatų kontora”. Jo rankose žvanga žalvarinių raktų rinkinys (tai tik metalo žaliuzės kyla?), o įėjus į prieangį ranka siekia žvakidės, aplašėjusios geltonu kvapiu bičių vašku.

Rūkas kelia daug minčių, rūkas žadina protėvių dvasią, jis suaudrina tą kraujo lašelį, kurį nešuosi šimtmečiais per kelias kartas.

Einu vakarop į Maximą.

Gatvės žibintai užsilenkia šakele ir dingsta horizonte ant kalniuko. Mėnulis smailas, bet išsigaubęs kaip cukraus glajum apteptas meduolis. Einu link Maximos ir jis vis nyksta, bala, smilksta dangaus fone, kol gausios Max  lemputės su kalėdinės nuotaikos imitacija jį visiškai užgožia.

Vieni kasdien eina tuo pačiu keliu, bet neša skirtingas mintis. Kiti - kasdieną vis kitu, bet su tuo pačiu jausmu, tokiomis pat godomis. Abudu klaidžioja gyvenime, ieškodami savo mėnulio, savos šviesos. Bet vieną kartą jie pasirenka - kam rūko paslaptis, o kam - gyvenimo uogienė.

Nenuvylė Tykwer’is, tikrai nenuvylė. Nors kinas kvapų neskleidė, bet turint įtikinamą fantaziją (ir prastą uoslę traškantiems “popkornams”), buvo galima užuosti ir filmo kvapus.

Keista, bet paprasti dalykai, supantys mus kasdien, išgryninti ir sutirštinti gali turėti žmogui milžinišką įtaką.  

Pavyzdžiui - Nelaimės - jos, kaip sakoma, “visada užgriūna vienu metu”. Nesutikčiau -  jos pasireiškia kasdien - šviečia ta pati “bjauri” saulė, per karšta ir per šalta, kažkas šaukia, kažkas per tyliai kalba, tai niežti, tai kutena… Žodžiu, kaip seksas be meilės. Jei myli gyvenimą, tai ir trintis su juo visada turėtų būti maloni.

Tačiau. Kvapai yra vienas iš penkių pojūčių. Penkių! Jeigu kvepalai sužadina vieną jų, kokios yra kitos malonumų rūšys?  - Muzika, kulinarija, vaizduojamieji menai, ir turbūt viešnamiai, arba masažas, baseinai, purvo vonios… 

Iš tiesų tai nieko naujo - viskas paprasta, tik neretai pamirštama.

Juk tokia ir romantiškų pasimatymų prasmė - pasikvėpinti,  nuleisti akis į gražius kvapnius žiedlapius, burnoje pajusti pasakišką skonį ir galiausiai lytėti. Užmarštis priveda prie iškraipymo - apsieisim be gėlių, kavinėj ar bare “turi būti linksma” ir t.t… ir padaroma išvada, kad jausmai kyla tik iš proto ar išankstinio nusiteikimo ar dar ko… ir liekam prie suskilusios geldos - jausmai tokie silpni, kad draikosi vėjyje.

Meluoju. Protas labai stiprus dalykas, fantazija irgi. Esu kartą kone apalpus dėl filmo (kuris buvo baisiai įdomus, bet nebepajėgiau pažiūrėti iki galo), esu ir dėl vaikino.  Gal iš tiesų labiausiai veikia tas pojūtis, kurį išlavini labiau už kitus. O kas bus jei išlavinsi visus? Kasdien mylėsies su gyvenimu?

Įeinu šįryt mieguista į vonią - žiūriu kas ten tamsoj baltuoja? Ogi zuikis tupi. Lempos zuikis, naminis, išlendantis tik žiemą, kai Saulės zuikučiai nušuoliuoja į kitą žemės rutulio pusę.

Kodėl žmonėms tokia svarbi šviesa? Kodėl poliarinėse naktyse sunku gyventi, o mirgančios didmiesčių reklamos teikia ramybę?

Sako žmogui reikia tamsos, reikia ramybės, miego, poilsio, nes pamiršime viską kaip Makondo gyventojai.

Sako, išsimiegosi kai numirsi, bet gal kiekviena naktis, užmerkusi mums akis, atsuka laikrodžio rodyklę atgal, kad frakuotas ryto zuikis galėtų vesti mus į karališkus sodus. Ir geriau nei tausoti nei eikvoti laiko, kuris užpykęs gali palikti mus, kaip Skrybėlių, ties amžinuoju puodeliu arbatos.

Vakar žiūrėjau filmą, kur vaikinas, jausmingai gyvena ant sapnų ir tikrovės pasaulių ribos, kur pamilsta nei gražią nei “šustrą” savo kaimynę, bet kuri daro jo kasdienybę užburiančiai pasakiška, o jį - laimingu. Pabudau. Sapnai kaip ir filmai, kalba visomis kalbomis, kurių moku bent du žodžius, yra spalvoti, turi fabulą, ir, kaip serialai, visada nutrūksta įdomiausioj vietoj. Bet kartais sapnas nesibaigia, kol nepaimi pirmo puodelio kavos ar neišgirsti viršininko balso, kol neateina sesija ir egzaminai, kol nenusiperki pirmosios mašinos, kol nešoki su virve nuo tilto ar ore neapsiverčia sklandytuvas, kol neįsimyli… Sako, tada išsipildo svajonės, svajonės-sapnai, bet iš tikrųjų,  juk tik tada pabundi…

Vakaras, temsta, bet kambaryje dar gana šviesu. Uždegu lempą ir nušvinta geltonas ratas ant stalo, už savo kontūrų palikdamas juodą tamsą, kurios kambaryje nebuvo. Kodėl klausiu? (Fizikos gi nesimokiau mokykloje.) Kontrastas, sako, arba tiksliau, akių pripratimas.

Kaip Šerlokas Holmsas laukė nusikaltėlio tamsiame kambaryje, kad greičiau surastų pėdsakus. Kaip įėjus į kambarį girdisi laikrodžio tiksėjimas, kuris po kelių minučių mūsų ausyse nutyla. Kaip mašinos miestiečiams, kaip jūra jūreiviams, kaip akinanti saulė italams, kaip šviesa ir garsas žmogui?

O ko iš įpratimo nebegirdi gimęs žmogus? Kūdikis įsčiose girdi malonų motinos alsavimą, panašų į muziką, jis neįpratęs prie išorinio pasaulio garsų. Ką išgirsta ir pamato jis, kai pirmą kartą išvysta mūsų pasaulį?

PS.: Pabandžiau prieš užmiegant išgirsti tylą. O ji pradėjo taip stipriai ir įkyriai spengti, kad nebesitikėjau užmigti, kol išgelbėjo mintys apie rytdienos rūpesčius…

Einam vakare su drauge namo, o pro šalį bomžiukas traukia - “Geros dienos jums, panelės, abra kitaip sakant  - Good luck!”. Susižvalgėm - metų apie 50, su kvapeliu ir nepanašus į tvarkingą pilietį, ale angliškai moka.

Sekmadienį prie Vaikų pasaulio (dabar nužmoginto ir su-etiketinto Zara) mačiau ir elgetaujantį vaikiną, kuris dažnai prašo praeivių nupirkti jam valgyti. Jis sekė paskui susigūžusį, nežinia ar nuo šalto Itališkoms vasaroms Lietuvos klimato, ar nuo nepaliaujamo elgetaujančio lietuvio murmėjimo į ausį, užsienietį. Lietuviukas taip bėrė angliškus žodžius prašydamas to paties kaip ir kiekvieno praeivio, kad stebėjaus ir aš ir turbūt pats užsienietis…

Kitą kartą sėdėjau troleibuse prie bomžiuko - jis traukė man arijas, kalbėjo apie Pavarotti ir nepaisant to, kad kalbėjo tik pats su savimi, o žmonės susigrūdo į troleibuso priekį,  man jis sakė -  vaikel, tu per daug protinga, kad tave kas imtų į žmonas.

Taigi pagalvoju, kad bomžiukai spėja prisitaikyti prie kintančios aplinkos - Pavarotti gatvėje gal ir ne kiekvienas sutiktas žino, juk apie jį dar nepastatė filmo su paauglių gražuoliuku, neparašė knygos prieš pasaulio valdžią ir jis neveda laidos “Myli-Nemyli” kaip nuskilo Leonardui da Vinci.

Užtat bomžiukai žino, kaip rasti bendrą kalbą su užsieniečiu, galbūt moka ne tik anglų, o gudresni jų yra tikri poliglotai - juk jie tikriausiai bendrauja su užsieniečiais daugiau už mus visus. Be to, šaltais žiemos vakarais bomžiukai sėdi bibliotekose, o pramiegojus savaitėlę prie knygų gal ir skaityti jas pradeda. O ką daugiau veikti?

Bomžiukas - studentas, studentas - bomžiukas. Juk pastarasis irgi daug keliauja, pajamos jo nepastovios, naktį irgi su kvapeliu grįžta, na ne naktį - paryčiais… Tik studentas, baigęs universitetą, metasi tai į verslą, tai į kokią kontorą su pavadinimu dviejų didelių raidžių, ir sakydamas, kad universitetas nieko jam gevenime nedavė - ačiū darbdaviams, kad ištaiso šias klaidas - tokiu atveju yra visiškai teisus. Gal iš tiesų Orvelas neklydo - “Visa viltis proliuose?”…

Kai sužinai, kad jau esi suaugęs žmogus, pamatai savo turtus - turi daugybę pareigų, būtinybių,  o tos teisės, kurios vaikystėje atrodė nepasiekiama svajonė,  dabar tapo tokios nereikšmingos. Vaikystėje jusdavau didžiausią pagarbą ir pasididžiavimą, kai galvodavau kaip užaugus galėsiu…        sėdėti su rimtais žmonėmis prie stalo ir kalbėtis apie “reikalus”, nepaspringus  ištarti žodį “kupranugaris”, ir dar daugybę rimtų žodžių, kurie baigiasi -izmais ir -acijomis, gerti alkoholį, o ne tik kefyrą ar limonadą, žiemos vakarais lošti kortomis, trenkiant tūzais į stalą taip, kad net lempa susvyruodavo, apkalbėti “kaimynkas”, užsidėti skrybėlę, ir batelius net trijų centimetrų kulniuku!

Deja, svajonės pildosi, ir dažniausiai širdies dalelės kaina. Dabar nebeliko tokios pagarbos ir susižavėjimo jausmo, dabar kalbos vargina, alkoholis ne ramina, o teikia laikinai linksmumu užpildytą tuštumą, kurio rūkas greitai išsisklaido, kortomis į stalą netrankome ir rankų netriname, bateliais dar “pamandravojame” prieš “kaimynkas”, bet ir batelių grožis slepiasi ne kulniukuose, o etiketėje.

Kartais man atrodo, kad visi dalykai visus aplanko vienodai, tik skirtingu laiku, todėl laimingi tie, kurie neskubėjo gyventi, ir juos vaikystė aplanko tik po 20, 30 ar daugiau metų.

Na štai ir susukūriau šiltą viečikę internete.

-Kodėl vadinasi apie meną, žmones, sapnus ir svajones?

Tiesiog manau, kad esu šiuo klausimu kompetetinga. Netgi sakyčiau, nemažą 24 metų stažą turiu - su žmonėmis tenka susidurti, sapnuot sapnuoju (net sapnų “nakttoraštį” rašau), svajot svajoju, na, o menas… laikausi to subjektyvaus požiūrio, kad kiekvienas yra menininkas.

 Jau kuris laikas norėjau sudėti savo minčių fizines apraiškas, ar populiariai, bet subjektyviai vadinamąjį “meną” į vieną matomą vietą. Menas visada gražina į vaikystę: turi paimti daiktą į rankas ne kaip produktą, o kaip įrankį, tarsi žiūrėtum į jį pirmą kartą ir pagal savo dvasios išprusimą įkvėptum jam gyvybę. Vaikystėje visi buvome Dievais. Kai kurie ir tebesame… Na, kai kurie gal pavirto į angelus, o trečiųjų neminėsime.

Vaikystėje pažinojau tokį nepaprastai nagingą vaikį S., kuris kurdavo nuostabiausias miniatiūrines gyvybės formas iš plastilino. Kažkada kaip paslaptį (manau, jau galima ją išduoti) atskleidė svajonę, sukurti visą spalvoto plastilino gyvulių ūkį, o manau dabar būtų galėjęs ir Briuselio miniatiūrų parką sukurti…

Ir kur dingsta tie, kurie kažkada kažkieno tarpe keldavo susižavėjimą?