Sveiki!

Na štai ir susukūriau šiltą viečikę internete.

-Kodėl vadinasi apie meną, žmones, sapnus ir svajones?

Tiesiog manau, kad esu šiuo klausimu kompetetinga. Netgi sakyčiau, nemažą 24 metų stažą turiu – su žmonėmis tenka susidurti, sapnuot sapnuoju (net sapnų “nakttoraštį” rašau), svajot svajoju, na, o menas… laikausi to subjektyvaus požiūrio, kad kiekvienas yra menininkas.

 Jau kuris laikas norėjau sudėti savo minčių fizines apraiškas, ar populiariai, bet subjektyviai vadinamąjį “meną” į vieną matomą vietą. Menas visada gražina į vaikystę: turi paimti daiktą į rankas ne kaip produktą, o kaip įrankį, tarsi žiūrėtum į jį pirmą kartą ir pagal savo dvasios išprusimą įkvėptum jam gyvybę. Vaikystėje visi buvome Dievais. Kai kurie ir tebesame… Na, kai kurie gal pavirto į angelus, o trečiųjų neminėsime.

Vaikystėje pažinojau tokį nepaprastai nagingą vaikį S., kuris kurdavo nuostabiausias miniatiūrines gyvybės formas iš plastilino. Kažkada kaip paslaptį (manau, jau galima ją išduoti) atskleidė svajonę, sukurti visą spalvoto plastilino gyvulių ūkį, o manau dabar būtų galėjęs ir Briuselio miniatiūrų parką sukurti…

Ir kur dingsta tie, kurie kažkada kažkieno tarpe keldavo susižavėjimą?