Apie meną, žmones, sapnus ir svajones

Šventės, šventės… - nerašysiu apie šventes. Pastaruoju metu girdžiu daug nepasitenkinimo, kad šventės komercializuotos, psichoziškos, kad “neinteligentiška” jas švęsti ir pan.  

Deja, taip nemanau - jei jau laisva rinka ir kitos palinkybės keičia šventės pobūdį reikia patiems susirūpinti ir prisiminti, kokia švenčių esmė ir kodėl jas būdavo malonu švęsti.

Apskritai, yra toks “kirtimo” principas - dalykus, kurie nedžiugina ir mes negalime jų pakeisti, reikia pamiršti, apie juos nekalbėti, ignoruoti, ir tiesiog elgtis taip, kaip norėtum.

Taigi. Kertu

Savaitgalį lankiausi nepaprastai egzotiškoje vietoje - Kalvarijų turguje. Anksčiau ji nebuvo tokia egzotiška ir žavinga, bet dabar, garbė išaugusiems prekybos centrams, čia tikras nekosmopolitiškas “užsienis”.  

Stabtelti teko jau prie gatvės, prie senovinės cerkvės - būtent čia atsiveria senas mielas interaktyvus “televizorius”. Tiesiog pasistatyk kėdutę, įsisupk į šiltą pūkinį apklotą ir reginys garantuotas:

1 KANALAS - muilo opera: kitoje gatvės pusėje kulniuoja pasitempusi “poniutė”, iš paskos slenka jos girtas vyras - kabina, kalbina ją, matyt prašo palaukti… o ji - ne!, užsisuka ir vaidina jo nepažįstanti…

2 KANALAS - mono drama: per gatvę pradeda eiti pirmasis tūteišiukas - eina - mašinos lekia, ne, jis neina, eina, dar keli žingsniai, ne, sustoja - mašinos nesustoja lėkusios, ai, “užsimerkia ir bėga”, kaip sakoma (pfu pfu pfu, nedarykit to patys)…

3 KANALAS - trileris: važiuoja dvi mašinos, ne ne mašinos, du “asai” važiuoja, vienas greičiau, ne kitas greičiau, ai ne, pirmasis pradeda sprausti antrąjį prie šaligatvio krašto, tas gauna stabdyti…

Sušalau, tad susilankstau kėdutę ir įžengiu į “užsienio” teritoriją. Keista, vaikystėje niekaip neįsivaizduodavau, kaip atrodo kitos šalys, kurias pažinojau tik iš pasakų ir koks kitas pasaulis, kuris baigiasi ties kažkokiu upeliu “ant Lietuvos sienos”.  Todėl naktimis sapnuodavau, kad užsienis yra kitoje gatvės pusėje, tiesiog pereini gatvę ir saulė ima šviesti kitaip, žolė tampa žalesnė, kvapai aitresni…

Iš prisiminimų pažadina turgaus kvapai, garsai, pro mane tū tū tūūū praūžia garvežys, beveik metro ūgio ir kokių 8 metukų amžiaus…

Aplinkui zuja bobutės, tašes apsikabinusios drūtos moteriškės, alkūnėmis skinančios džiunglių takus….

visa ši žmonių srovė įneša į pirmą parduotuvę, kurioje nepaisant apgaulingų vitrinų su indais, galima rasti mano fantazijos dar nepaliestų dalykų - ištempusių kaklus indeliųa actui ir aliejui, impanų iš Afrikos, spalvotos pemzos, iš kurios kaip iš medžio gali išdrožti įvairiausių skulptūrėlių, nedidelę mėsmalę, prie kurios specialiais lynais tvirtinamas mašinos motoras, sukantis jos mechanizmą….

Bet juk ko norėti - žavingasis paslapčių ir neatrastų dalykų kupinas užsienis.

Gražų sapną sapnavau - buvo šiltas vakaras, ėjau tamsiu drėgnai blizgiu šaligatviu,  su kažkuo ispaniškai kalbėjau, dainavo John Legend… Kelk! Laukia šaltas rytas, šlapias kelias iki darbo, pusryčiai jau nebelaukia - pramiegojai, darbe darbai darbai darbai…

Lėtai su reikšmingais paniurzgėjimais slenku iki parduotuvės, o ten pardavėja tokia laiminga, švytinti, šoka valsą tarp prekystalio ir mikrobangės ir tokių niurzgančių pirkėjų. Tiesiu jai monetas, o ji man paduoda raudoną minkštos vilnos siūlo galą iš Ariadnės kamuoliuko. Imu ir nešuosi. Gula raudonas siūlas ant šlapio šaligatvio, o niurzgėjimas taip ir liko prispaustas parduotuvės tarpdury.

Darželyje auklėtoja pykdavo, kodėl vaikštau galvą užvertus į debesis, o mokykloje - kodėl akys nuleistos į šaligatvį. Debesys neša svajas, o ant šaligatvio guli žmonių mintys.

Dangus - mūsų rankos, kuriomis galime susikibti, o pasistiebus ir pasiekti žemės grumstą kitoje gaublio pusėje. Visada tuo tikėjau, ir kai jaučiausi siaubingai vieniša amerikietiškoj gaublio pusėj, išėjau naktį į kiemą, pasistiebiau, užsikabinau už žvaigždės, įsisiubavau ir op! Nusileidau trumpam tėvų žemėj prie namų, prie draugų, mielai paniurusių veidų…

Šaligatvis - mūsų patirtis, tikėjimai, nuogąstavimai, stereotipai, sumindžiotas raudonas siūlas, kartais vedantis į labirinto gilumą, o ne į dangaus šviesą. Bet vietomis jis blizga - eina kas pro šalį ir užsikabina, įsipainioja į rausvą šilumą, pakelia siūlo galą ir neša toliau…

“Žmonės labai inertiški”. Išplaukė kartą mano mintis ne iš mano lūpų. Yra dalykų, kurių niekaip negaliu sau prisipažinti. Daugybė įsitikinimų apie save ir kitus. Jie labai tendencingi, nusistovėję kažkada, gal vaikystėj, ir nebesikeičia net susipažįstant su naujais žmonėmis, situacijomis, aplinka. Daugybė įsitikinimų suformuotų žiniasklaidos, pakoreguotų prekybos centrų, užanspauduotų žmonių, kurie lygiai taip pat įgavę savo in forme tos gausios šabloniškos informacijos užkratu.

Įsitikinimas visada turi savo pagrindą - gal autoritetingo žmogaus įžvalgą, gal faktus, perskaitytus knygoje ar laikrašty, gal tiesiog kieno nors reikšmingą žvilgsnį ar rankos mostą, o gal tiesiog išgalvojame jį patys. Sako, juk mintys sklando ore, ir vieni jas pagauna, kiti ne.

Įdomu, ar oro skaidrumas turi tam įtakos? Kokios mintys sklando kopose prie jūros, o kokios prie prekybos centro? Ar todėl turtingųjų mintys sklando apie turtą, o vargšų apie skurdą? Bet kodėl keliauju, ir netampu kosmopolitiška, nesijaučiu “ES piliete”? Gal ne po tas šalis? O gal gaudau ne tas mintis? Renku pakelės akmenukus, nors kelias tiesus ir aiškus?

Aiški inercija, stumianti visus viena kryptimi. Įdomu, ar tie, kas stumia, yra jėga, ar jie patys įsiurbti inercijos jėgos? Kaip mokykloje paimdavome vieni kitus už rankų ir įsukdavome ratu apie save. Buvo linksma. Linksma nejausti žemės po kojomis, būti kažkieno nešamam, linksma negalvoti kaip reikės sustoti, o dar geriau, jei visai nereikės.

Bet nesu vaikas. Jaučiu, mane neša. Žiūriu ir matau dvi rankas, dešimt pirštų - tėvai, vaikystė, namai, mokykla, universitetas, darbovietė, prekybos centrai, žiniasklaida, + internetas, draugai, nedraugai… o jau vienuolika, o juk rankos tik dvi. Gal ir pati jau paėmiau už rankų dar kažką, greta stovintį, kad suptų smarkiau, kad būtų linksmiau.

Kaip prasidėjo gruodžio 1 d. šventė, taip ir įsuko į savo sūkurį - galva pilna nerimo, paskui, rodos,  gelbstinčių nuotaiką idėjų, tada džiaugsminga jų įgyvendinimo pradžia, bet erzinančiai per ilgas procesas, ir visų kritika galiausiai jas įgyvendinus. Tada nusiramini ir galvoji - ir kam visa tai? Kam sukti galvą, kam tiek dirbti, jei niekam tai nerūpi?

Bet kai ateina kita šventiška proga ir norisi vėl kažką pradėti iš naujo, aš ir vėl pradedu. Nes idėja, aplankiusi mane, šildo ir žaismingai kutena viduje. Ji praplečia akis, pakelia rankas, o prisilietusi prie veido palieka duobutes skruostuose. Ir su ta šypsena pamirštami visi ankstesni vargai ir akys nebemato naujų pradžios.

Ir vėl viskas iš naujo.