Pasaka

Įpūtė šiandien sniego pūga į mano kambarį mintis apie pasakas.

Pasakas suaugusiems, kurie nebetiki dievais, velniais nei fėjomis, nebetiki tėvais, senoliais, nebelaukia stebuklų, nevertina savo namų šventumo. Jie susikrauna mažytį žinių ir emocijų ryšulėlį ir iškeliauja, kaip ir pasakų herojai, į pasaulį – ieškoti laimės, gyvenimo tikslo.

O Tikslas (anksčiau dar Dvasios vardu vadintas), užsimaukšlinęs ant akių juodą skrybėlę, kaip visad sėdi namie, už pečiaus užlindęs, šildosi ir miega – juk jo nieks nežadina ir niekam jo nereikia…

Pasilipu, ir purtau už peties suėmusi – uuu… pabusk miegaliau, pabusk, žiema migdo žemę, saulė nuo dangaus ritasi, kas man pasakas seks gūdžiais vakarais? Miega…

(Ne)-(Pasi)-tikėti

Gyvenu – ir gyvenimas slenka. Kuriu – ir gyvenimas bėga šuoliais. Mąstau – ir kol niekas netrukdo, stoviu kryžkelėje besirinkdama, kuriuo keliu eiti.

Visada buvau mąstytoja. Todėl kartais kas nors patempdavo kelis žingsnius į vieną pusę, kiti į kitą pusę, kol galiausiai susilaukdavo mano pykčio ir aš vėl pasirinkdavau stovėti kryžkelėje. Aš nežinojau, kada ir kaip elgtis teisingai, kad pa(į)tiktum kitiems,  bet galiausiai supratau, kad niekas iš tiesų ir nežino, koks elgesys, koks gyvenimo būdas yra teisingas. Vieni gyvena taip, kaip jiems išeina, ir prisiekinėja, kad tai yra teisinga. Kiti įdeda pastangų, todėl dar garsiau už anuos šaukia, kad tai jų gyvenimo būdas yra teisingas. Žinau viena – jei neini savomis kojomis, kelias labai greitai tampa sunkus ir dulkėtas.

O aš stoviu kryžkelėje. Nepasirenku. Noriu visur, noriu keliauti ten, kur įdomu, ten kur gražu, ten kur ramu, ten kur laukia nuotykiai… Nežinau kuriai gyvenimo deivei įteikti obuolį.  Tačiau juk pats obuolio teikimas yra nesantaikos pradžia – išskirdama vieną gyvenimo sritį, nuskriaudžiu kitas. Visada draugų, giminių, pažįstamų tarpe buvau ta tarpinė medžiaga, klijuojanti, užglaistanti, sujungianti, bet neturinti savasties. Iš patirties žinau, kad negaliu pažindinti tarpusavyje savo draugų, nes gyvenime jie per daug skirtingi ne tik kad bendrautų, bet kad suprastų vienas kitą.  

Visokiausios teorijos (kurias taip pat kažkas sugalvojo, tikėdamas, kad jos “teisingos”), teigia, kad turi pa(iš)sirinkti, vieną svarbiausią sritį gyvenime, kad būtum sėkmingas, matomas, pripažįstamas… o laimingas? Galbūt gyventi “viskuo po truputį” ir nėra laimė, nėra didžiulis pasiekimas, kuris suteiktų džiaugsmą. Bet džiaugsmas, kaip ir bet kuris kitas gilus jausmas, išmušantis iš pusiausvyros, sukelia stresą. Stresas skatina veiksmą, nauji veiksmai duoda naujus rezultatus, į kuriuos vėl reikia reaguoti. Gal todėl ir gyvename tokiame “aktyviame” amžiuje, skubame, verčiamės per galvą kažką darydami ir visai ne tam, kad gyvenimas būtų geresnis, o tik tam, kad patirtume naujų išgyvenimų - naujų stresų…  

Visada žmogaus gyvenimo pagrindinis tikslas buvo išgyventi. Iš pradžių tam reikėjo išteklių – maisto, pastogės ir pan., vėliau mokėti gudriau juos panaudoti, dabar mokėti gudriau juos “pra-marketinguoti”, sukurti poreikius, kurių žmonės neturi. Tačiau nei marketingas nei raminanti reklama, nurodanti “teisingą gyvenimo būdą”, nuo tos per didelės pasirinkimo ir “naujų naujovių” aibės nepadės. Jeigu išgyvenimas dabar yra aibių, keliančių galvos skausmą, išvalymas, labai gražiai klesti ir klestės ramybės sfera – psichologai, patarėjai, būrėjai, kvepiančios vonios ir arbatos, šokoladizmas ir floristika… bet net ir apsivalęs kūnas, tampomas skirtingais kitų žmonių keliais, iš tiesų sapnuoja kitų žmonių sapnus. O gal, kaip teigė Tututis ir Dudutis - pats yra sapnuojamas? Kažkas pabus – ir mūsų neliks, jeigu mes patys nenuspręsime sapnuoti savo sapno, kurti savo pasaulio…

Sniegas

Kartais minčių susikaupia tiek daug ir tokių įvairiapusiškai skausmingų, kad imi ir pradedi jas ignoruoti ir laikinai užrakini atminties kambary. Kitų minčių neatsiranda, nes tos neramiosios vis daužo kambario duris ir nori ištrūkti ir prireikia daugybės pastangų užsikimšti ausis ir jų negirdėti. Tuomet  žiūriu TV, sapnuoju, svajoju, bet viskas pilka ir nepažįstama, neįsimenama. Vaikštau kaip pilka tuščia kartono dėžutė.

Bet lauke sninga. Ir aš negaliu to ignoruoti. Sniegas žadina mano sielą, sniegas nesibeldžia į mintis - jis apglėbia iš visų pusių ir skverbiasi pro kiekvieną odos lopinėlį, jis supa šokio žingsniu, liečia akių vokus, nutūpdamas ant kiekvienos  skaičiuoja blakstienas, smulkiom pėdutėm laksto per veidą ir verčia jį pabusti, atsimerkti, šypsotis, net juoktis…

Kiek nedaug reikia. Balta mana iš dangaus – ir minčių dėžutė pasidengia aukso dulkėmis, o tokia mušeikoms netinka – į jas deda tik sniego sielos skaidrumo deimantus…

Audra, į audrą, audroje…

Ach, šiąnakt tokia pasakiška audra siautėjo - beldės į langus, pavogė iš balkono keletą gėlių, kurių jau seniai norėjau atsikratyti, neleido sapnuoti košmariškų sapnų, liepė svajoti apie audringą gyvenimą, nesapnuotus nuotykius; žaibas blykstelėjęs pažadino kalendoriuje miegančius piratus ant sienos, jų laivas dužo į šipulius prie migloje užslėpto kranto, siena tiško vanduo, girdėjosi lūžtantis medis, jūreivių šūksniai… stalu nudardėjo medinis kamuoliukas, pažadintas jis prisiminė savo paskirtį ir iškvėpė stiprų orchidėjų aromatą, kuris sklido kambaryje, ore ėmė vytis baltų miglų virvės, jos juosė visą kambarį, sukosi ratu, vyniojosi apie durų rankeną, kad šioje audroje nebūtų kelio pabėgti, išeiti, pamiršti, numoti ranka ir nuplaukti ramios namų rutinos banga ten, kur nėra audrų, nėra rišančių virvių, kur migla balta, sklidina, vientisa, amžina ir beribė…

Žavinga Paslaptis

Padarai taip – iškasi žemėje nedidelę duobutę, pridedi į ją gėlių žiedlapių, blizgančių saldainio popierėlių, uždedi spalvotu stikliuku ir užberi žemėmis. Tada atkrapštai pirštu ir nepaprastai nustembi – ak! žiūrėk, radau nuostabiai gražią paslaptį!

Gyveni ir renki žiedlapius iš milžiniškos pievos lauko gėlių, popierėliai lieka nuo suvalgytų saldainių. Spalvoti stikliukai – atsitiktinumai – imi vieną dieną ir pamatai blizgant ant šaligatvio, atsitrenki einant parduotuvėje, sutinki troleibuse, kartais jis plepteli iš dangaus tiesiai tau į kišenę, o tu užtrauki užtrauktuku, nešiojies ir šildai delne.

Kartais apsvaigsta galva, imi ir padarai tai, ko gyvenime nesugalvotum, ir nors kirbteli abejonė, nuveji ją šalin ir surizikuoji. Ir rizika pasirodo atneša tai, ko nesugeba atnešti svajonės. Atsisėdi kambaryje – išjungi televizorių, padedi į šoną knygas, išjungi internetą ir kompiuterį, pamiršti ar mobilus pakrautas ir kur jis yra… tiosiog atsisedi kambaryje ir įkvepi oro – realus gyvenimas pats gražiausias!