Jo neklaužadybė Laikas

Vakar jis kažkur dingo.

Ieškojau po lova, kėliau staltiesę žvilgtelti po stalu, peržiūrėjau net visas virtuvės spintelės – o jo nė kvapo! Turbūt įlindo, kaip naminukas, į ventiliacijos angą, o ten milžinišku greičiu jį įsiurbė oro banga ir išmetė kur nors Gedimino prospekte.

Dabar turbūt tupi ir džiūgauja, kad ten jis visiems taip reikalingas, geidžiamiausias ankstyvais mieguistais žiemos rytais bei per pietus šturmuojant parduotuves…

Bet ir man jo reikia! Savaitgalį jis pavertė man viena vienintele minute, staiga džiaugsmingai užsiliepsnojusia, o dabar belikusia smilkstančiu pajuodusiu degtuku…

Būsiu tau gera, tik grįžk, neklaužada, pabūk ilgiau su manimi šią liepsnojančią žiemą…

Egzotiškasis užsienis

Savaitgalį lankiausi nepaprastai egzotiškoje vietoje – Kalvarijų turguje. Anksčiau ji nebuvo tokia egzotiška ir žavinga, bet dabar, garbė išaugusiems prekybos centrams, čia tikras nekosmopolitiškas “užsienis”.  

Stabtelti teko jau prie gatvės, prie senovinės cerkvės – būtent čia atsiveria senas mielas interaktyvus “televizorius”. Tiesiog pasistatyk kėdutę, įsisupk į šiltą pūkinį apklotą ir reginys garantuotas:

1 KANALAS – muilo opera: kitoje gatvės pusėje kulniuoja pasitempusi “poniutė”, iš paskos slenka jos girtas vyras – kabina, kalbina ją, matyt prašo palaukti… o ji – ne!, užsisuka ir vaidina jo nepažįstanti…

2 KANALAS - mono drama: per gatvę pradeda eiti pirmasis tūteišiukas – eina – mašinos lekia, ne, jis neina, eina, dar keli žingsniai, ne, sustoja – mašinos nesustoja lėkusios, ai, “užsimerkia ir bėga”, kaip sakoma (pfu pfu pfu, nedarykit to patys)…

3 KANALAS – trileris: važiuoja dvi mašinos, ne, ne mašinos, du “asai” važiuoja, vienas greičiau, ne kitas greičiau, ai ne, pirmasis pradeda sprausti antrąjį prie šaligatvio krašto, tas gauna stabdyti…

sušalau, tad susilankstau kėdutę ir įžengiu į “užsienio” teritoriją. Keista, vaikystėje niekaip neįsivaizduodavau, kaip atrodo kitos šalys, kurias pažinojau tik iš pasakų ir koks kitas pasaulis, kuris baigiasi ties kažkokiu upeliu “ant Lietuvos sienos”.  Todėl naktimis sapnuodavau, kad užsienis yra kitoje gatvės pusėje, tiesiog pereini gatvę ir saulė ima šviesti kitaip, žolė tampa žalesnė, kvapai aitresni…

iš prisiminimų pažadina turgaus kvapai, garsai, pro mane tū tū tūūū praūžia garvežys, beveik metro ūgio ir kokių 8 metukų amžiaus…

aplinkui zuja bobutės, tašes apsikabinusios drūtos moteriškės, alkūnėmis skinančios džiunglių takus…

visa ši žmonių srovė įneša į pirmą parduotuvę, kurioje nepaisant apgaulingų vitrinų su indais, galima rasti mano fantazijos dar nepaliestų dalykų – ištempusių kaklus indelių actui ir aliejui, timpanų iš Afrikos, spalvotos pemzos, iš kurios kaip iš medžio gali išdrožti įvairiausių skulptūrėlių, nedidelę mėsmalę, prie kurios specialiais lynais tvirtinamas mašinos motoras, sukantis jos mechanizmą….

Bet juk ko norėti – žavingasis paslapčių ir neatrastų dalykų kupinas užsienis.

Negaliu

Tisiog negaliu pamiršti tų prancūziškų žiemos ekranų, bėgančių kadrais, skambančių ritmais, gniaužiančiais, spurdančiais, spaudžiančiais žiemos metu pajusti malonią kutenančią šilumą. Ilgesį. Gėrį. Mmm, riten rit džiaugsmą, jo proveržį, energiją, trenkiančią romiškais ritmais, ai… tchicki tchicki… dūžtančių šukių garsais…

Ne pirmas kartas

Ne pirmas kartas – namuose šeimininkauja bildukai.

Beveik prieš mėnesį kažkas slapta ir visiškai niekam nematant ir negirdint įsėlino į butą, tyliai pravėrė šaldytuvo duris ir sugrūdo į šaldymo kamerą tuntą šaldytų krevečių. Matyt bildukų buvo net keletas, nes krevečių pakeliai antspauduoti skirtingų firmų pavadinimais.

Vakar buvo imtasi kraštutinių saugumo priemonių ir visos krevetės išvertė savo rausvus pilvelius verdančiame puode. Matyt bildukai tik to ir laukė – pasklido toks viduržemio jūros aromatas, kad nuo šiol bute jie vieni ir tegali šeimininkauti.

Laisvė! Laisvė bildukų giminei, kaip sakoma nosies lašų reklamoje, kuri atvirkščiai proporcinga vakarykštei dienai.

PS.: sprendimų keletas: 1. nevirti krevečių (per vėlu), 2. netikėti bildukais – auksinis patarimas sekančiam kartui , nes šis, dievaži, buvo ne pirmas, ir turbūt ne paskutinis…

Laimės belaukiant…

Su sniegu iškrito ir ištirpo prancūziški žiemos kino ekranai. Tikėjausi pajaust prancūziškai romantišką gyvenimą, bet pajutau ramų, kiek ilgesingą, bet malonų ir keistai prasmingą mauritaniško gyvenimo tėkmę - vaikystės svajas užaugus puikuotis pasakiškos dangaus spalvos elektriko kostiumu… jaunuolio svajas rasti gyvenimo prasmę, o gal supratimo, gal bent artumo jausmą, tai bent moters kūno šilumą… senolio svajas imtis seniai pamirštos mielos veiklos ir užbaigti visas veiklas kartu su tais, kurie ėjo kartu, nes be jų gyvenimo kelias beprasmis…