Gyvenimo linijos

Mėgstu žaisti tokį žaidimą – daug spalvotų rutuliukų tam tikrame plote, jų nuolat daugėja, bet kai tvarkingai sudėlioji juos į linijas, tuomet dalis jų dingsta, ir lieka tau dar šiek tiek erdvės gyventi. Vis pradedu žaisti ir kiekvieną kartą žinau, kad sprendimo nėra – rutuliukų nuolat daugės ir jie niekada nedings ir ateis laikas, kai nebegalėsiu jų panaikinti. Žaidimo esmė ta - kiek ilgai pajėgsiu išlaikyti tą dalelę savos teritorijos.

Taip ir gyvenu. Problemos su kiekviena diena atsiranda vis naujos, jei turiu gerą atmintį ir niekingą atsakomybę – tuomet dar lieka ir senos. Kasdien jas sprendžiu ir mąstau “ir kiek dar galima?”. Esmė ta, kad žinau - jos niekad nesibaigs. Jeigu kasdien nekovosi – nebeliks tavo teritorijos ir tave kiti “nušluos”. Liksi dulke ar šešėliu, kuris mirs saulei nusileidus.

Blogiausia, kad bandau ieškoti atsakymo, bandau griebtis “protingų” strategijų, išmąstyti logiškus ėjimus… Bet pačiame žaidime išeities nėra. Dar blogiau tai, kad tas žaidimas savaime netgi ramina. Kiekvieną dieną žinai, kad gali gyventi taip, kaip vakar, ir tas žinojimas “kaip” ramina. Ramina, nes gali nebejausti. O jausmai trikdo, tiesiog griauna logišką tvarką.

Todėl žaidimo nepaleidžiu. Nes žaisti ir malonu. Iliuziškai atrodo - tai aš paleidau šį žaidimą ir aš jį valdau. Laisvą minutę ar nusiraminimui po problemų gausos skiriu jam, ir tikiuosi laimėti, pamiršdama, kad tomis pačiomis rankomis, kuriomis jį “valdau” aš galiu ekrano kampe paspausti tą nežinomąjį iksiuką “close” ir apsižvalgyti aplink - į naują, kiek logišką, tiek jausmingą gyvenimo realybę.

Jūros oša – meilės šiluma

Einu – ir šiltas malonus vėjas pučia pro ausis taip, kad girdžiu jūros ošimą, lengvus jos atodūsius, sklandančius kopose. Tolumoje plazda burės – Prezidentūros trispalvės, o vandeny iriasi berniukas – dar aprengtas šilta striuke, bet džiaugsmingai mosikuoja jau nusimautomis pirštinėmis. Kažkur namuose pamečiau savo gražiąją pavasarinę pirštinaitę. Pirštinės yra meilės simbolis – jos negali viena be kitos, viena be kitos jos nešildo. Tik jų meilė trumpa – baigiasi su paskutiniais išplaukiančiais ledais ir niekam jos daugiau šiame bundančiame Rojaus sode nebereikalingos…

Mėgstu ginčytis

Todėl užginčinu kiekvieną pavasarį.

Kam jie iš vis reikalingi? Užtektų žiemos žavesio, vasaros žiedų, rudens paveikslų… kam ta pliurza kasmetinė? Na taip, pavasarį bunda meilė, bet mano meilė (ištikima man ) užgimė žiemą.

Nepaisant mano pasipriešinimo šiandien saulė švietė taip gražiai, vėjelis taip šauniai pūtė Pilies gatvės smėlį į akis, kad neatsilaikiau ir nusišypsojau (tuomet gavau smėlio ir paragauti). Nebėra minčių – pavasario dvelksmas jas nupūtė, o smėlis užglaistė.

Su pavasariu!

Blogerio tapatybė ir jo realybė

Blog’ai suteikia privatumą, galimybę turėti kitą/kitokią/slaptą tapatybę. Bet vat įvyko vakar Blogerių konferencija - ir išdygo visi kaip grybai po lietaus. Žiū – ten bendrakursis, ten bendradarbis, ten draugės brolis, ten mamos draugės sūnus, o čia dar pora pažįstamų… Taip ir sužinai, su kuo kartu dirbai, studijavai, draugavai – visi jie tokie – blogeriai… Įmerkiau kojas į e.pasaulį, ir suraibuliavo draugų bei pažįstamų ratas dvigubai. (PS: Tiesa, kai kurių kelios tapatybės pasirodė priklausančios tik vienam asmeniui.)

Kaip vienas pranešėjų sakė – “Jei mano draugo nėra internete, vadinasi mes ne iš tos pačios Lietuvos”.  Matyt ta Lietuva, internetinė, jau ir yra “e. šalis” su “e. draugais”. Kaip kad vaikystėje turėdavome savo įsivaizduojamą draugą, taip ir dabar turime ne tik realių, bet ir virtualių draugų, kurių dar nesutikome. Ir “seno sukirpimo” žmonės mūsų nesupranta. Sėdi, va per konferenciją (Blogerių konferenciją) šalia manęs moteris ir įpusėjus pirmam pranešimui klausia “O tai kas, visgi sakykit, yra tie blogeriai?”.

O gal tikrai mūsų nėra? Nepaisant to, kad susirinkome į konferenciją – realių koks šimtas + dar 2-3 šimtai virtualių, nes ne vienas po kelis blogus turim. Įdomu, ar yra DI/AI (dirbtinių smegenėlių) žmogeliukų, rašančių blogus? Pvz., DI dienoraštis su reakcija į komentarus. Juk jeigu blogeris tėra “informacijos gaudytojas”, o informacija jam prieinama “gimtąja kalba” – skaitmeniniu pavidalu, tai su laiku DI ir mus pakeis. O gal pakeis tik tą mažytį, emocingą blogeriams skaičių 99% š? 

Ech, minčių po konferencijos tiek daug, kad visą šį “tualetinio popieriaus ritinėlį” (kaip vienas pranešėjų pavadino blog’ą) prirašyčiau. Bet susilaikymas dorybė. Net ir virtualiam e-žmogiui – su keliomis tapatybėmis ir viena, ne mažiau gražia, o kartais ir maloniai nustebinančia realybe.  

Ne mano Gripas

Susirgau gripu – kaip masiška ir visiškai neoriginalu. Man tai nepatinka. 

Bet sirgti patinka. Žinoma, porą dienų turi atiduoti duoklę ligai ir žaisti jos žaidimus – matuoti temperatūrą, gerti morkų sultis, ryti baltas tabletes… bet paskui - PROTO ATOSTOGOS! Gali svajoti, galvoti, vartalioti mintyse pasaulį kaip rubi-kubiką ir pasijusti nepaprastai protinga “atradus” tiek daug gyvenimo paslapčių, kurios, tiesą sakant, jau seniai klebena mano duris, bet per užplūdusią darbų gausą neprisiiriu jų atidaryti.

O viskas prasidėjo būtent nuo darbų. Prisikaupė jų tiek, kad vežimu vežk, tad nusprendžiau, kaip visada labai paprastai – visus juos nudirbti per vieną dieną. Tą dieną ir susirgau.

Išvada gana džiuginanti ir pamokanti – pasiryžai daug dirbti – gausi atostogų. Nors dėkoti tikriausiai turėčiau savo gydytojai, pas kurią lankiausi dieną prieš tai dėl “smulkaus ir nereikšmingo” sveikatos sutrikimo.

Kaip visad, turėjau ilgėliausiai praulaukti “savo eilės”, kuri priklauso nuo kartu laukiančių bobučių tarpusavio sutarimo traktuoti eilę pagal “eilę” ar pagal priėmimo laiką, nurodytą lapeliuose.  Kadangi susitarimas vis tiek retai būna pasiektas, šiaip ar taip lieku paskutinė. Tai manęs nė kiek neliūdina, nes gaunu daug laiko sau – galiu skaityti knygą, svajoti, ploti rankomis Bolero, skaičiuoti baltos sienos spalvas ir atspalvius, ar tiesiog stebėti verdantį konfliktišką, detektyvišką, dramatišką poliklinikos gyvenimą.

Bet trys laukimo valandos matyt padarė savo, ir būrelis laukiančių gripuotojų, nesupratusių mano “smulkaus ir nereikšmingo” sveikatos sutrikimo padovanojo man gripą.

“Sakiau, kad reikėjo nosį česnaku tepti!” pamoralizavo moralizuojantis balsas (ne mano).

Taipgi: poliklinika, sėdžiu tarp dešimties ligonių – viena lyg ir sveika, su blizgančia ištrinta nosimi ir šesnakų pyne ant kaklo. Tik kryželio trūksta nuo gripinių vampyrų. Na, dar ir keptos duonos prie česnako, o prie jos, kas be ko, ir alaus bokalo. Ech, apetitas atsirado, jau žiū ir sveika, ir į darbą reikia, visus per savaitėlę dar paaugusius darbus nudirbti…