Apie meną, žmones, sapnus ir svajones

Blog’ai suteikia privatumą, galimybę turėti kitą/kitokią/slaptą tapatybę. Bet vat įvyko vakar Blogerių konferencija - ir išdygo visi kaip grybai po lietaus. Žiū - ten bendrakursis, ten bendradarbis, ten draugės brolis, ten mamos draugės sūnus, o čia dar pora pažįstamų… Taip ir sužinai, su kuo kartu dirbai, studijavai, draugavai - visi jie tokie - blogeriai… Įmerkiau kojas į e.pasaulį, ir suraibuliavo draugų bei pažįstamų ratas dvigubai. (PS: Tiesa, kai kurių kelios tapatybės pasirodė priklausančios tik vienam asmeniui.)

Kaip vienas pranešėjų sakė - “Jei mano draugo nėra internete, vadinasi mes ne iš tos pačios Lietuvos”.  Matyt ta Lietuva, internetinė, jau ir yra “e. šalis” su “e. draugais”. Kaip kad vaikystėje turėdavome savo įsivaizduojamą draugą, taip ir dabar turime ne tik realių, bet ir virtualių draugų, kurių dar nesutikome. Ir “seno sukirpimo” žmonės mūsų nesupranta. Sėdi, va per konferenciją (Blogerių konferenciją) šalia manęs moteris ir įpusėjus pirmam pranešimui klausia “O tai kas, visgi sakykit, yra tie blogeriai?”.

O gal tikrai mūsų nėra? Nepaisant to, kad susirinkome į konferenciją - realių koks šimtas + dar 2-3 šimtai virtualių, nes ne vienas po kelis blogus turim. Įdomu, ar yra DI/AI (dirbtinių smegenėlių) žmogeliukų, rašančių blogus? Pvz., DI dienoraštis su reakcija į komentarus. Juk jeigu blogeris tėra “informacijos gaudytojas”, o informacija jam prieinama “gimtąja kalba” - skaitmeniniu pavidalu, tai su laiku DI ir mus pakeis. O gal pakeis tik tą mažytį, emocingą blogeriams skaičių 99% š? 

Ech, minčių po konferencijos tiek daug, kad visą šį “tualetinio popieriaus ritinėlį” (kaip vienas pranešėjų pavadino blog’ą) prirašyčiau. Bet susilaikymas dorybė. Net ir virtualiam e-žmogiui - su keliomis tapatybėmis ir viena, ne mažiau gražia, o kartais ir maloniai nustebinančia realybe.