Apie meną, žmones, sapnus ir svajones

Mėgstu žaisti tokį žaidimą - daug spalvotų rutuliukų tam tikrame plote, jų nuolat daugėja, bet kai tvarkingai sudėlioji juos į linijas, tuomet dalis jų dingsta, ir lieka tau dar šiek tiek erdvės gyventi. Vis pradedu žaisti ir kiekvieną kartą žinau, kad sprendimo nėra - rutuliukų nuolat daugės ir jie niekada nedings ir ateis laikas, kai nebegalėsiu jų panaikinti. Žaidimo esmė ta - kiek ilgai pajėgsiu išlaikyti tą dalelę savos teritorijos.

Taip ir gyvenu. Problemos su kiekviena diena atsiranda vis naujos, jei turiu gerą atmintį ir niekingą atsakomybę - tuomet dar lieka ir senos. Kasdien jas sprendžiu ir mąstau “ir kiek dar galima?”. Esmė ta, kad žinau - jos niekad nesibaigs. Jeigu kasdien nekovosi - nebeliks tavo teritorijos ir tave kiti “nušluos”. Liksi dulke ar šešėliu, kuris mirs saulei nusileidus.

Blogiausia, kad bandau ieškoti atsakymo, bandau griebtis “protingų” strategijų, išmąstyti logiškus ėjimus… Bet pačiame žaidime išeities nėra. Dar blogiau tai, kad tas žaidimas savaime netgi ramina. Kiekvieną dieną žinai, kad gali gyventi taip, kaip vakar, ir tas žinojimas “kaip” ramina. Ramina, nes gali nebejausti. O jausmai trikdo, tiesiog griauna logišką tvarką.

Todėl žaidimo nepaleidžiu. Nes žaisti ir malonu. Iliuziškai atrodo - tai aš paleidau šį žaidimą ir aš jį valdau. Laisvą minutę ar nusiraminimui po problemų gausos skiriu jam, ir tikiuosi laimėti, pamiršdama, kad tomis pačiomis rankomis, kuriomis jį “valdau” aš galiu ekrano kampe paspausti tą nežinomąjį iksiuką “close” ir apsižvalgyti aplink - į naują, kiek logišką, tiek jausmingą gyvenimo realybę.