Nepažįstamas jausmas

Keista, nepaprastai keista pajusti nuoširdžią šilumą. Laikyti rankose ne žmogaus ranką, o pulsuojančią širdį, girdėti žodį “imk”, o ne “duok”… keista kai bandai atrasti savo širdį, o ji žybsi taip silpnai, kad sutrinki jos beieškodamas, pasvarstai minutėlę ar nusivilti savimi ir patikėti, kad nemoki mylėti… kad nemoki duoti… bet žinai kad tu Nori ir tas noras yra geriausias kelrodis į ugnelės paieškas. Ir aš ją rasiu. Kartos jos ieškojo, ieškojo tėvai, ieškojo seneliai, sako, lietuvių tauta nelaiminga, nes santuokos būdavo materialios, paremtos turtu, jo dalybomis. Bet juk negali dalinti jausmų, jausmai auga kai juos žadini, kai rūpiniesi jais, kai priėmi juos ir kalbiesi, aiškiniesi, išklausai, o ne užtrenki duris ir užrašai ant sienos sau kvailą gyvenimo taisyklę, kuri šaldo sieną ir ji byra ir trupa nes niekas nenori gyventi name iš tokių sienų. Pamilau žodį “nežinau”. Per stipriai. Meilės turi užtekti ir kitiems.