Apie meną, žmones, sapnus ir svajones

Laukymėje ant žemės sėdi ratu daug piktų vaikų. Vieniems skruostais  ritasi  dideles lyg pupos  ašaros,  kiti  kūkčioja prikandę lūpą, dar kiti stipriai sukandę dantis laiko pykčio kvapą burnose.

Visi jie atsiraitoję rankutes iki alkunių laiko kumščiukus sukišę į žemę. Žemė lyg motina - ji duoda stiprybės, ji guodžia, ramina.

Bet smėlio dėžė jau seniai iškasta, iš žaidimų aikštelės likęs tik atviras didelis kapas. Rankose - molis, ne smėlis, iš jo vaikai lyg Dievai lipdo kažką didelio ir sunkaus - lyg akmenis, lyg širdis, lyg savo veidus…

Nulipdo ir perduoda tą sunkią naštą kitam. Niekas nenori imti - turi savo, o jeigu kas paima, tai greitai ratu perduoda kitam. Kai kurie nemoka atsisakyti ir paima vieną, antrą, trečią… pykčio kvapas burnoje spaudžia, diegia, nebelieka vietos gaiviam orui įkvėpti. Bet jie vis ima.

Bet atsiranda ir tokių, kurie gavę tuos didelius molio gabalus nulipdo daug mažų linksmų figūrėlių - ir išdalina jas visiems aplinkui kaip dovanas, žaisti kviečia.

Dar kiti yra stiprūs - jie iškelia sunkų molio gabalą virš galvos ir trenkia jį į rato vidurį taip stipriai, kad jis dūžta ir tyška į visas puses, palikdamas purvo žymes kiekvienam ant veido.

Bet niekas jau nepyksta, drėgnas purvas vaikams yra švelnus - tai žaidimas. Ir iškvepia visi pyktį ir ima taškytis purvu kaip indų vaikai per Holi šventę spalvingais dažais. Juk kai juokiesi, kai moji rankomis, kai žaidi ir jautiesi lengvas - tu šventi. Šventi savo gyvenimą, išsuktas ratu gyvenimo dienas. Iki kito karto. Labanakt!

Klaustukai supa mus visur - situacijos, žmonės, jausmai, mūsų reakcija kai norėjome pasielgti vienaip, o pasielgėme priešingai - nesuprantame kodėl? Kodėl yra vienaip o ne kitaip, ką reiškia ištarta frazė, ką norėjo pasakyti mums artimas žmogus? Keliame sau klausimus, ir jeigu nerandame atsakymo, nesvarbu koks kvailas ar naivus jis bebūtų, jaučiamės nejaukiai. Klaustukai, susirangę lyg gyvatėlės ėda pamažu iš vidaus - bruzda, barškina savo uodegytes kažkur žemiau širdies ir sunku tada - neramu kažkaip, nuotaikos nėra ir neaišku kodėl. O tai dar vienas klaustukas, bet pats svarbiausias - lyg šventas Petras su raktais.

Klaustukai susiję su atmintimi. Atmintis - dvejopas dalykas. Viena vertus, ji leidžia žmogui tobulėti ir lengviau gyventi, mokytis iš klaidų, bet taip pat ir saugo visus klaustukus, nesvarbu kaip giliai juos paslėpdama. O jie niekur nedingsta, ir kuo daugiau jų prisikaupia tuo labiau šventas Petras barškina savo raktų ryšuliu ir baksnoja pirštu į tų gyvatėlių buveinės duris.

Klaustukai ir atmintis neapsieina dar be vieno draugo - Laiko. Jei gyventume šia diena, klaustukams mūsų atmintyje nebūtų vietos. Bet Laikas - tai lyg oras atminčiai, ji juo kvėpuoja, juo gyvena. Bet jie tik draugai. Ne veltui Atmintis slepia savyje žodį “Mintis” - laiko pateiktus dalykus ji lyg suvirškina, iškraipo, supranta savaip, pritaiko būtent mums, mūsų asmenybei, kai kuriuos dalykus ji priima, kitus atmeta, bet klaustukus visgi mėgsta ir su džiugesiu priima visus - lyg vaikas saldainius, kurie vaikystėje gadina dantis o vėliau nuo jų storėjama. Nepriimti klaustukų - lyg savotiška dieta. Tik stiprus žmogus susidūręs su situacija, kuri kelia nežinomybę gali nesuteikti sau malonumo iškelti klausimą, bet tiesiog toleruoti faktą, kad taip yra. Ir nesvarbu kodėl - faktai neturi klausimų.