Apie meną, žmones, sapnus ir svajones

Klaustukai supa mus visur - situacijos, žmonės, jausmai, mūsų reakcija kai norėjome pasielgti vienaip, o pasielgėme priešingai - nesuprantame kodėl? Kodėl yra vienaip o ne kitaip, ką reiškia ištarta frazė, ką norėjo pasakyti mums artimas žmogus? Keliame sau klausimus, ir jeigu nerandame atsakymo, nesvarbu koks kvailas ar naivus jis bebūtų, jaučiamės nejaukiai. Klaustukai, susirangę lyg gyvatėlės ėda pamažu iš vidaus - bruzda, barškina savo uodegytes kažkur žemiau širdies ir sunku tada - neramu kažkaip, nuotaikos nėra ir neaišku kodėl. O tai dar vienas klaustukas, bet pats svarbiausias - lyg šventas Petras su raktais.

Klaustukai susiję su atmintimi. Atmintis - dvejopas dalykas. Viena vertus, ji leidžia žmogui tobulėti ir lengviau gyventi, mokytis iš klaidų, bet taip pat ir saugo visus klaustukus, nesvarbu kaip giliai juos paslėpdama. O jie niekur nedingsta, ir kuo daugiau jų prisikaupia tuo labiau šventas Petras barškina savo raktų ryšuliu ir baksnoja pirštu į tų gyvatėlių buveinės duris.

Klaustukai ir atmintis neapsieina dar be vieno draugo - Laiko. Jei gyventume šia diena, klaustukams mūsų atmintyje nebūtų vietos. Bet Laikas - tai lyg oras atminčiai, ji juo kvėpuoja, juo gyvena. Bet jie tik draugai. Ne veltui Atmintis slepia savyje žodį “Mintis” - laiko pateiktus dalykus ji lyg suvirškina, iškraipo, supranta savaip, pritaiko būtent mums, mūsų asmenybei, kai kuriuos dalykus ji priima, kitus atmeta, bet klaustukus visgi mėgsta ir su džiugesiu priima visus - lyg vaikas saldainius, kurie vaikystėje gadina dantis o vėliau nuo jų storėjama. Nepriimti klaustukų - lyg savotiška dieta. Tik stiprus žmogus susidūręs su situacija, kuri kelia nežinomybę gali nesuteikti sau malonumo iškelti klausimą, bet tiesiog toleruoti faktą, kad taip yra. Ir nesvarbu kodėl - faktai neturi klausimų.