Apie meną, žmones, sapnus ir svajones

Laukymėje ant žemės sėdi ratu daug piktų vaikų. Vieniems skruostais  ritasi  dideles lyg pupos  ašaros,  kiti  kūkčioja prikandę lūpą, dar kiti stipriai sukandę dantis laiko pykčio kvapą burnose.

Visi jie atsiraitoję rankutes iki alkunių laiko kumščiukus sukišę į žemę. Žemė lyg motina - ji duoda stiprybės, ji guodžia, ramina.

Bet smėlio dėžė jau seniai iškasta, iš žaidimų aikštelės likęs tik atviras didelis kapas. Rankose - molis, ne smėlis, iš jo vaikai lyg Dievai lipdo kažką didelio ir sunkaus - lyg akmenis, lyg širdis, lyg savo veidus…

Nulipdo ir perduoda tą sunkią naštą kitam. Niekas nenori imti - turi savo, o jeigu kas paima, tai greitai ratu perduoda kitam. Kai kurie nemoka atsisakyti ir paima vieną, antrą, trečią… pykčio kvapas burnoje spaudžia, diegia, nebelieka vietos gaiviam orui įkvėpti. Bet jie vis ima.

Bet atsiranda ir tokių, kurie gavę tuos didelius molio gabalus nulipdo daug mažų linksmų figūrėlių - ir išdalina jas visiems aplinkui kaip dovanas, žaisti kviečia.

Dar kiti yra stiprūs - jie iškelia sunkų molio gabalą virš galvos ir trenkia jį į rato vidurį taip stipriai, kad jis dūžta ir tyška į visas puses, palikdamas purvo žymes kiekvienam ant veido.

Bet niekas jau nepyksta, drėgnas purvas vaikams yra švelnus - tai žaidimas. Ir iškvepia visi pyktį ir ima taškytis purvu kaip indų vaikai per Holi šventę spalvingais dažais. Juk kai juokiesi, kai moji rankomis, kai žaidi ir jautiesi lengvas - tu šventi. Šventi savo gyvenimą, išsuktas ratu gyvenimo dienas. Iki kito karto. Labanakt!