Su vėju
Rugpjūtis 13, 2009
Kažkada, kai dar dėl savo maištingų iliuzijų riedėjau autobusu į Rygą, bendrakeleivė, aromaterapijos žinovė, pažiūrėjus į mane pasakė, kad aš esu Vėjas. Kad man reikia erdvės, reikia judesio, gyvenimo dvelksmo, alsavimo…
Tuomet atrodė, kad gyvenimas lekia šuoliais, kad supuosi milžiniškose supynėse ir kaskart kildama aukštyn ar leisdamasi žemyn patiriu tą malonią svaigią nesvarumo būklę. Bet realių pokyčių gyvenime lyg ir nebuvo - naujos kelionės, nauji žmonės buvo tapę konstanta – ir ji mane džiugino.
Tikrieji pokyčiai prasidėjo dabar, kai į gyvenimą atėjo Žmogus, nukėlė mane nuo supynių ir nusivedė už rankos į savo pasaulį. O naujas pasaulis tarsi suspaudė mane savyje – ne, ne savo dydžiu – jis daug didesnis ir platesnis už manąjį, bet turbūt kitoniškumu – jis atrodo per mažas, nes nerandu jame savęs, savo žolės, savo saulės, savo supynių…
Ir trūksta oro. Ir nebėra vėjui pučiančių lūpų, erdvės, krypties…
