Laukymėje ant žemės sėdi ratu daug piktų vaikų. Vieniems skruostais  ritasi  dideles lyg pupos  ašaros,  kiti  kūkčioja prikandę lūpą, dar kiti stipriai sukandę dantis laiko pykčio kvapą burnose.

Visi jie atsiraitoję rankutes iki alkunių laiko kumščiukus sukišę į žemę. Žemė lyg motina - ji duoda stiprybės, ji guodžia, ramina.

Bet smėlio dėžė jau seniai iškasta, iš žaidimų aikštelės likęs tik atviras didelis kapas. Rankose - molis, ne smėlis, iš jo vaikai lyg Dievai lipdo kažką didelio ir sunkaus - lyg akmenis, lyg širdis, lyg savo veidus…

Nulipdo ir perduoda tą sunkią naštą kitam. Niekas nenori imti - turi savo, o jeigu kas paima, tai greitai ratu perduoda kitam. Kai kurie nemoka atsisakyti ir paima vieną, antrą, trečią… pykčio kvapas burnoje spaudžia, diegia, nebelieka vietos gaiviam orui įkvėpti. Bet jie vis ima.

Bet atsiranda ir tokių, kurie gavę tuos didelius molio gabalus nulipdo daug mažų linksmų figūrėlių - ir išdalina jas visiems aplinkui kaip dovanas, žaisti kviečia.

Dar kiti yra stiprūs - jie iškelia sunkų molio gabalą virš galvos ir trenkia jį į rato vidurį taip stipriai, kad jis dūžta ir tyška į visas puses, palikdamas purvo žymes kiekvienam ant veido.

Bet niekas jau nepyksta, drėgnas purvas vaikams yra švelnus - tai žaidimas. Ir iškvepia visi pyktį ir ima taškytis purvu kaip indų vaikai per Holi šventę spalvingais dažais. Juk kai juokiesi, kai moji rankomis, kai žaidi ir jautiesi lengvas - tu šventi. Šventi savo gyvenimą, išsuktas ratu gyvenimo dienas. Iki kito karto. Labanakt!

Klaustukai supa mus visur - situacijos, žmonės, jausmai, mūsų reakcija kai norėjome pasielgti vienaip, o pasielgėme priešingai - nesuprantame kodėl? Kodėl yra vienaip o ne kitaip, ką reiškia ištarta frazė, ką norėjo pasakyti mums artimas žmogus? Keliame sau klausimus, ir jeigu nerandame atsakymo, nesvarbu koks kvailas ar naivus jis bebūtų, jaučiamės nejaukiai. Klaustukai, susirangę lyg gyvatėlės ėda pamažu iš vidaus - bruzda, barškina savo uodegytes kažkur žemiau širdies ir sunku tada - neramu kažkaip, nuotaikos nėra ir neaišku kodėl. O tai dar vienas klaustukas, bet pats svarbiausias - lyg šventas Petras su raktais.

Klaustukai susiję su atmintimi. Atmintis - dvejopas dalykas. Viena vertus, ji leidžia žmogui tobulėti ir lengviau gyventi, mokytis iš klaidų, bet taip pat ir saugo visus klaustukus, nesvarbu kaip giliai juos paslėpdama. O jie niekur nedingsta, ir kuo daugiau jų prisikaupia tuo labiau šventas Petras barškina savo raktų ryšuliu ir baksnoja pirštu į tų gyvatėlių buveinės duris.

Klaustukai ir atmintis neapsieina dar be vieno draugo - Laiko. Jei gyventume šia diena, klaustukams mūsų atmintyje nebūtų vietos. Bet Laikas - tai lyg oras atminčiai, ji juo kvėpuoja, juo gyvena. Bet jie tik draugai. Ne veltui Atmintis slepia savyje žodį “Mintis” - laiko pateiktus dalykus ji lyg suvirškina, iškraipo, supranta savaip, pritaiko būtent mums, mūsų asmenybei, kai kuriuos dalykus ji priima, kitus atmeta, bet klaustukus visgi mėgsta ir su džiugesiu priima visus - lyg vaikas saldainius, kurie vaikystėje gadina dantis o vėliau nuo jų storėjama. Nepriimti klaustukų - lyg savotiška dieta. Tik stiprus žmogus susidūręs su situacija, kuri kelia nežinomybę gali nesuteikti sau malonumo iškelti klausimą, bet tiesiog toleruoti faktą, kad taip yra. Ir nesvarbu kodėl - faktai neturi klausimų.

Keista, nepaprastai keista pajusti nuoširdžią šilumą. Laikyti rankose ne žmogaus ranką, o pulsuojančią širdį, girdėti žodį “imk”, o ne “duok”… keista kai bandai atrasti savo širdį, o ji žybsi taip silpnai, kad sutrinki jos beieškodamas, pasvarstai minutėlę ar nusivilti savimi ir patikėti, kad nemoki mylėti… kad nemoki duoti… bet žinai kad tu Nori ir tas noras yra geriausias kelrodis į ugnelės paieškas. Ir aš ją rasiu. Kartos jos ieškojo, ieškojo tėvai, ieškojo seneliai, sako, lietuvių tauta nelaiminga, nes santuokos būdavo materialios, paremtos turtu, jo dalybomis. Bet juk negali dalinti jausmų, jausmai auga kai juos žadini, kai rūpiniesi jais, kai priėmi juos ir kalbiesi, aiškiniesi, išklausai, o ne užtrenki duris ir užrašai ant sienos sau kvailą gyvenimo taisyklę, kuri šaldo sieną ir ji byra ir trupa nes niekas nenori gyventi name iš tokių sienų. Pamilau žodį “nežinau”. Per stipriai. Meilės turi užtekti ir kitiems.

Šįryt nevagiau pusryčių.

Einu mieste - ir gruoblėta parduotuvės siena atrodo puri tarsi avietinis varškės kremas… gretimas namas nulipdytas iš riešutų chalvos, o į sieną įsigėrę lietaus pėdsakai - iš saulėgrąžų… senamiesčio gatvė - kaip saldainių dėžė - daug mažų kvadratinių šokolado gabalėlių…

Nesu smaližė - bet šiandien diena nusimato būti saldi!

Konferencijos, seminarai, diskusijos ir visokie kitokie gyvi, bet neapčiuopiami dalykai mėgsta draugauti - visi nutinka vienu metu. Kadangi darbas ir darbo rūpesčiai tam tikra prasme yra keiksmažodis, maloniau prisiminti įvykius, kurie glostė ir asmeniškai. O būtent - šeštadienį vykę Blogerių apskritieji stalai, VU, gimtajame KomFake.

Tik įėjus tokia šiluma nutvelkė - gimtieji ir visai neapskriti stalai, katedros, mėgstančios pasislinkti per kelias duris koridoriumi ar visai dingti į kitą aukštą, tas pats bufetas, kuris nebedirba, kai tu išalkai, tos pačios natūros bufetininkės ir lig šiol neįminti EF bufeto paveikslai.

Iš tiesų tai prisiminimai tikrai labai malonūs. Nors dabar yra darbas, su stipendija nelyginamas atlyginimas, darbo priemonės, kokių tik nori, bet nebėra tos motyvacijos, vadinamosios “iš idėjos” - tik lygiai suskaičiuotos darbo valandos, įsimintina atlyginimo mokėjimo diena ir gyvas posakis “tai neįeina į mano pareigas”.

Na, jau atidaviau duoklę kasrytiniam paburbėjimui vietoj kavos, dabar - apie apskrituosius stalus.

O į apskrituosius susirinko žmonės “iš idėjos”. Neįsivaizduoju, kaip galima skaityti po kelis tūkstančius blogų Kasdien, Laisvalaikiu, ir dar Rašyti po tiek, kiek rašo nezinau.lt . Sunku buvo pamačius mielą simpatišką mergaitę įsivaizduoti, kad ji Blogerė ir dar uch, kaip puikiai veda diskusijas ir išlaiko stalų apskritumą.

Darbai, darbai, darbai… grįšiu ir pabaigsiu

Einu šaligatviu ir skaičiuoju šešėlius - mašinų veidrodėlių - žali, jų salonų - melsvi. Melsvas ir dangus. Plaukia balti stori pūkuoti debesys.

Einu žemyn galva aukštu nematomu šaligatviu greta namų stogų. Ir žiūriu žemyn - t.y. į dangų. Debesys juokiasi, o saulė plūduriuoja raibuliuojančioje šilumoje.

Ech, pavasaris, o meilė palieka. Iš tiesų manau, kad negali netekti to, ko niekada neturėjai - gražios ateities, kurios dar nebuvo. O graži praeitis visada kartu. Kartais jos net atsikratyti sunku …

Mėgstu žaisti tokį žaidimą - daug spalvotų rutuliukų tam tikrame plote, jų nuolat daugėja, bet kai tvarkingai sudėlioji juos į linijas, tuomet dalis jų dingsta, ir lieka tau dar šiek tiek erdvės gyventi. Vis pradedu žaisti ir kiekvieną kartą žinau, kad sprendimo nėra - rutuliukų nuolat daugės ir jie niekada nedings ir ateis laikas, kai nebegalėsiu jų panaikinti. Žaidimo esmė ta - kiek ilgai pajėgsiu išlaikyti tą dalelę savos teritorijos.

Taip ir gyvenu. Problemos su kiekviena diena atsiranda vis naujos, jei turiu gerą atmintį ir niekingą atsakomybę - tuomet dar lieka ir senos. Kasdien jas sprendžiu ir mąstau “ir kiek dar galima?”. Esmė ta, kad žinau - jos niekad nesibaigs. Jeigu kasdien nekovosi - nebeliks tavo teritorijos ir tave kiti “nušluos”. Liksi dulke ar šešėliu, kuris mirs saulei nusileidus.

Blogiausia, kad bandau ieškoti atsakymo, bandau griebtis “protingų” strategijų, išmąstyti logiškus ėjimus… Bet pačiame žaidime išeities nėra. Dar blogiau tai, kad tas žaidimas savaime netgi ramina. Kiekvieną dieną žinai, kad gali gyventi taip, kaip vakar, ir tas žinojimas “kaip” ramina. Ramina, nes gali nebejausti. O jausmai trikdo, tiesiog griauna logišką tvarką.

Todėl žaidimo nepaleidžiu. Nes žaisti ir malonu. Iliuziškai atrodo - tai aš paleidau šį žaidimą ir aš jį valdau. Laisvą minutę ar nusiraminimui po problemų gausos skiriu jam, ir tikiuosi laimėti, pamiršdama, kad tomis pačiomis rankomis, kuriomis jį “valdau” aš galiu ekrano kampe paspausti tą nežinomąjį iksiuką “close” ir apsižvalgyti aplink - į naują, kiek logišką, tiek jausmingą gyvenimo realybę.

Einu - ir šiltas malonus vėjas pučia pro ausis taip, kad girdžiu jūros ošimą, lengvus jos atodūsius, sklandančius kopose. Tolumoje plazda burės - Prezidentūros trispalvės, o vandeny iriasi berniukas - dar aprengtas šilta striuke, bet džiaugsmingai mosikuoja jau nusimautomis pirštinėmis. Kažkur namuose pamečiau savo gražiąją pavasarinę pirštinaitę. Pirštinės yra meilės simbolis - jos negali viena be kitos, viena be kitos jos nešildo. Tik jų meilė trumpa - baigiasi su paskutiniais išplaukiančiais ledais ir niekam jos daugiau šiame bundančiame Rojaus sode nebereikalingos…

Todėl užginčinu kiekvieną pavasarį.

Kam jie iš vis reikalingi? Užtektų žiemos žavesio, vasaros žiedų, rudens paveikslų… kam ta pliurza kasmetinė? Na taip, pavasarį bunda meilė, bet mano meilė (ištikima man ) užgimė žiemą.

Nepaisant mano pasipriešinimo šiandien saulė švietė taip gražiai, vėjelis taip šauniai pūtė Pilies gatvės smėlį į akis, kad neatsilaikiau ir nusišypsojau (tuomet gavau smėlio ir paragauti). Nebėra minčių - pavasario dvelksmas jas nupūtė, o smėlis užglaistė.

Su pavasariu!

Blog’ai suteikia privatumą, galimybę turėti kitą/kitokią/slaptą tapatybę. Bet vat įvyko vakar Blogerių konferencija - ir išdygo visi kaip grybai po lietaus. Žiū - ten bendrakursis, ten bendradarbis, ten draugės brolis, ten mamos draugės sūnus, o čia dar pora pažįstamų… Taip ir sužinai, su kuo kartu dirbai, studijavai, draugavai - visi jie tokie - blogeriai… Įmerkiau kojas į e.pasaulį, ir suraibuliavo draugų bei pažįstamų ratas dvigubai. (PS: Tiesa, kai kurių kelios tapatybės pasirodė priklausančios tik vienam asmeniui.)

Kaip vienas pranešėjų sakė - “Jei mano draugo nėra internete, vadinasi mes ne iš tos pačios Lietuvos”.  Matyt ta Lietuva, internetinė, jau ir yra “e. šalis” su “e. draugais”. Kaip kad vaikystėje turėdavome savo įsivaizduojamą draugą, taip ir dabar turime ne tik realių, bet ir virtualių draugų, kurių dar nesutikome. Ir “seno sukirpimo” žmonės mūsų nesupranta. Sėdi, va per konferenciją (Blogerių konferenciją) šalia manęs moteris ir įpusėjus pirmam pranešimui klausia “O tai kas, visgi sakykit, yra tie blogeriai?”.

O gal tikrai mūsų nėra? Nepaisant to, kad susirinkome į konferenciją - realių koks šimtas + dar 2-3 šimtai virtualių, nes ne vienas po kelis blogus turim. Įdomu, ar yra DI/AI (dirbtinių smegenėlių) žmogeliukų, rašančių blogus? Pvz., DI dienoraštis su reakcija į komentarus. Juk jeigu blogeris tėra “informacijos gaudytojas”, o informacija jam prieinama “gimtąja kalba” - skaitmeniniu pavidalu, tai su laiku DI ir mus pakeis. O gal pakeis tik tą mažytį, emocingą blogeriams skaičių 99% š? 

Ech, minčių po konferencijos tiek daug, kad visą šį “tualetinio popieriaus ritinėlį” (kaip vienas pranešėjų pavadino blog’ą) prirašyčiau. Bet susilaikymas dorybė. Net ir virtualiam e-žmogiui - su keliomis tapatybėmis ir viena, ne mažiau gražia, o kartais ir maloniai nustebinančia realybe.