Mėgstu ginčytis

Todėl užginčinu kiekvieną pavasarį.

Kam jie iš vis reikalingi? Užtektų žiemos žavesio, vasaros žiedų, rudens paveikslų… kam ta pliurza kasmetinė? Na taip, pavasarį bunda meilė, bet mano meilė (ištikima man ) užgimė žiemą.

Nepaisant mano pasipriešinimo šiandien saulė švietė taip gražiai, vėjelis taip šauniai pūtė Pilies gatvės smėlį į akis, kad neatsilaikiau ir nusišypsojau (tuomet gavau smėlio ir paragauti). Nebėra minčių – pavasario dvelksmas jas nupūtė, o smėlis užglaistė.

Su pavasariu!

Blogerio tapatybė ir jo realybė

Blog’ai suteikia privatumą, galimybę turėti kitą/kitokią/slaptą tapatybę. Bet vat įvyko vakar Blogerių konferencija - ir išdygo visi kaip grybai po lietaus. Žiū – ten bendrakursis, ten bendradarbis, ten draugės brolis, ten mamos draugės sūnus, o čia dar pora pažįstamų… Taip ir sužinai, su kuo kartu dirbai, studijavai, draugavai – visi jie tokie – blogeriai… Įmerkiau kojas į e.pasaulį, ir suraibuliavo draugų bei pažįstamų ratas dvigubai. (PS: Tiesa, kai kurių kelios tapatybės pasirodė priklausančios tik vienam asmeniui.)

Kaip vienas pranešėjų sakė – “Jei mano draugo nėra internete, vadinasi mes ne iš tos pačios Lietuvos”.  Matyt ta Lietuva, internetinė, jau ir yra “e. šalis” su “e. draugais”. Kaip kad vaikystėje turėdavome savo įsivaizduojamą draugą, taip ir dabar turime ne tik realių, bet ir virtualių draugų, kurių dar nesutikome. Ir “seno sukirpimo” žmonės mūsų nesupranta. Sėdi, va per konferenciją (Blogerių konferenciją) šalia manęs moteris ir įpusėjus pirmam pranešimui klausia “O tai kas, visgi sakykit, yra tie blogeriai?”.

O gal tikrai mūsų nėra? Nepaisant to, kad susirinkome į konferenciją – realių koks šimtas + dar 2-3 šimtai virtualių, nes ne vienas po kelis blogus turim. Įdomu, ar yra DI/AI (dirbtinių smegenėlių) žmogeliukų, rašančių blogus? Pvz., DI dienoraštis su reakcija į komentarus. Juk jeigu blogeris tėra “informacijos gaudytojas”, o informacija jam prieinama “gimtąja kalba” – skaitmeniniu pavidalu, tai su laiku DI ir mus pakeis. O gal pakeis tik tą mažytį, emocingą blogeriams skaičių 99% š? 

Ech, minčių po konferencijos tiek daug, kad visą šį “tualetinio popieriaus ritinėlį” (kaip vienas pranešėjų pavadino blog’ą) prirašyčiau. Bet susilaikymas dorybė. Net ir virtualiam e-žmogiui – su keliomis tapatybėmis ir viena, ne mažiau gražia, o kartais ir maloniai nustebinančia realybe.  

Ne mano Gripas

Susirgau gripu – kaip masiška ir visiškai neoriginalu. Man tai nepatinka. 

Bet sirgti patinka. Žinoma, porą dienų turi atiduoti duoklę ligai ir žaisti jos žaidimus – matuoti temperatūrą, gerti morkų sultis, ryti baltas tabletes… bet paskui - PROTO ATOSTOGOS! Gali svajoti, galvoti, vartalioti mintyse pasaulį kaip rubi-kubiką ir pasijusti nepaprastai protinga “atradus” tiek daug gyvenimo paslapčių, kurios, tiesą sakant, jau seniai klebena mano duris, bet per užplūdusią darbų gausą neprisiiriu jų atidaryti.

O viskas prasidėjo būtent nuo darbų. Prisikaupė jų tiek, kad vežimu vežk, tad nusprendžiau, kaip visada labai paprastai – visus juos nudirbti per vieną dieną. Tą dieną ir susirgau.

Išvada gana džiuginanti ir pamokanti – pasiryžai daug dirbti – gausi atostogų. Nors dėkoti tikriausiai turėčiau savo gydytojai, pas kurią lankiausi dieną prieš tai dėl “smulkaus ir nereikšmingo” sveikatos sutrikimo.

Kaip visad, turėjau ilgėliausiai praulaukti “savo eilės”, kuri priklauso nuo kartu laukiančių bobučių tarpusavio sutarimo traktuoti eilę pagal “eilę” ar pagal priėmimo laiką, nurodytą lapeliuose.  Kadangi susitarimas vis tiek retai būna pasiektas, šiaip ar taip lieku paskutinė. Tai manęs nė kiek neliūdina, nes gaunu daug laiko sau – galiu skaityti knygą, svajoti, ploti rankomis Bolero, skaičiuoti baltos sienos spalvas ir atspalvius, ar tiesiog stebėti verdantį konfliktišką, detektyvišką, dramatišką poliklinikos gyvenimą.

Bet trys laukimo valandos matyt padarė savo, ir būrelis laukiančių gripuotojų, nesupratusių mano “smulkaus ir nereikšmingo” sveikatos sutrikimo padovanojo man gripą.

“Sakiau, kad reikėjo nosį česnaku tepti!” pamoralizavo moralizuojantis balsas (ne mano).

Taipgi: poliklinika, sėdžiu tarp dešimties ligonių – viena lyg ir sveika, su blizgančia ištrinta nosimi ir šesnakų pyne ant kaklo. Tik kryželio trūksta nuo gripinių vampyrų. Na, dar ir keptos duonos prie česnako, o prie jos, kas be ko, ir alaus bokalo. Ech, apetitas atsirado, jau žiū ir sveika, ir į darbą reikia, visus per savaitėlę dar paaugusius darbus nudirbti…

Jo neklaužadybė Laikas

Vakar jis kažkur dingo.

Ieškojau po lova, kėliau staltiesę žvilgtelti po stalu, peržiūrėjau net visas virtuvės spintelės – o jo nė kvapo! Turbūt įlindo, kaip naminukas, į ventiliacijos angą, o ten milžinišku greičiu jį įsiurbė oro banga ir išmetė kur nors Gedimino prospekte.

Dabar turbūt tupi ir džiūgauja, kad ten jis visiems taip reikalingas, geidžiamiausias ankstyvais mieguistais žiemos rytais bei per pietus šturmuojant parduotuves…

Bet ir man jo reikia! Savaitgalį jis pavertė man viena vienintele minute, staiga džiaugsmingai užsiliepsnojusia, o dabar belikusia smilkstančiu pajuodusiu degtuku…

Būsiu tau gera, tik grįžk, neklaužada, pabūk ilgiau su manimi šią liepsnojančią žiemą…

Egzotiškasis užsienis

Savaitgalį lankiausi nepaprastai egzotiškoje vietoje – Kalvarijų turguje. Anksčiau ji nebuvo tokia egzotiška ir žavinga, bet dabar, garbė išaugusiems prekybos centrams, čia tikras nekosmopolitiškas “užsienis”.  

Stabtelti teko jau prie gatvės, prie senovinės cerkvės – būtent čia atsiveria senas mielas interaktyvus “televizorius”. Tiesiog pasistatyk kėdutę, įsisupk į šiltą pūkinį apklotą ir reginys garantuotas:

1 KANALAS – muilo opera: kitoje gatvės pusėje kulniuoja pasitempusi “poniutė”, iš paskos slenka jos girtas vyras – kabina, kalbina ją, matyt prašo palaukti… o ji – ne!, užsisuka ir vaidina jo nepažįstanti…

2 KANALAS - mono drama: per gatvę pradeda eiti pirmasis tūteišiukas – eina – mašinos lekia, ne, jis neina, eina, dar keli žingsniai, ne, sustoja – mašinos nesustoja lėkusios, ai, “užsimerkia ir bėga”, kaip sakoma (pfu pfu pfu, nedarykit to patys)…

3 KANALAS – trileris: važiuoja dvi mašinos, ne, ne mašinos, du “asai” važiuoja, vienas greičiau, ne kitas greičiau, ai ne, pirmasis pradeda sprausti antrąjį prie šaligatvio krašto, tas gauna stabdyti…

sušalau, tad susilankstau kėdutę ir įžengiu į “užsienio” teritoriją. Keista, vaikystėje niekaip neįsivaizduodavau, kaip atrodo kitos šalys, kurias pažinojau tik iš pasakų ir koks kitas pasaulis, kuris baigiasi ties kažkokiu upeliu “ant Lietuvos sienos”.  Todėl naktimis sapnuodavau, kad užsienis yra kitoje gatvės pusėje, tiesiog pereini gatvę ir saulė ima šviesti kitaip, žolė tampa žalesnė, kvapai aitresni…

iš prisiminimų pažadina turgaus kvapai, garsai, pro mane tū tū tūūū praūžia garvežys, beveik metro ūgio ir kokių 8 metukų amžiaus…

aplinkui zuja bobutės, tašes apsikabinusios drūtos moteriškės, alkūnėmis skinančios džiunglių takus…

visa ši žmonių srovė įneša į pirmą parduotuvę, kurioje nepaisant apgaulingų vitrinų su indais, galima rasti mano fantazijos dar nepaliestų dalykų – ištempusių kaklus indelių actui ir aliejui, timpanų iš Afrikos, spalvotos pemzos, iš kurios kaip iš medžio gali išdrožti įvairiausių skulptūrėlių, nedidelę mėsmalę, prie kurios specialiais lynais tvirtinamas mašinos motoras, sukantis jos mechanizmą….

Bet juk ko norėti – žavingasis paslapčių ir neatrastų dalykų kupinas užsienis.

Negaliu

Tisiog negaliu pamiršti tų prancūziškų žiemos ekranų, bėgančių kadrais, skambančių ritmais, gniaužiančiais, spurdančiais, spaudžiančiais žiemos metu pajusti malonią kutenančią šilumą. Ilgesį. Gėrį. Mmm, riten rit džiaugsmą, jo proveržį, energiją, trenkiančią romiškais ritmais, ai… tchicki tchicki… dūžtančių šukių garsais…

Ne pirmas kartas

Ne pirmas kartas – namuose šeimininkauja bildukai.

Beveik prieš mėnesį kažkas slapta ir visiškai niekam nematant ir negirdint įsėlino į butą, tyliai pravėrė šaldytuvo duris ir sugrūdo į šaldymo kamerą tuntą šaldytų krevečių. Matyt bildukų buvo net keletas, nes krevečių pakeliai antspauduoti skirtingų firmų pavadinimais.

Vakar buvo imtasi kraštutinių saugumo priemonių ir visos krevetės išvertė savo rausvus pilvelius verdančiame puode. Matyt bildukai tik to ir laukė – pasklido toks viduržemio jūros aromatas, kad nuo šiol bute jie vieni ir tegali šeimininkauti.

Laisvė! Laisvė bildukų giminei, kaip sakoma nosies lašų reklamoje, kuri atvirkščiai proporcinga vakarykštei dienai.

PS.: sprendimų keletas: 1. nevirti krevečių (per vėlu), 2. netikėti bildukais – auksinis patarimas sekančiam kartui , nes šis, dievaži, buvo ne pirmas, ir turbūt ne paskutinis…

Laimės belaukiant…

Su sniegu iškrito ir ištirpo prancūziški žiemos kino ekranai. Tikėjausi pajaust prancūziškai romantišką gyvenimą, bet pajutau ramų, kiek ilgesingą, bet malonų ir keistai prasmingą mauritaniško gyvenimo tėkmę - vaikystės svajas užaugus puikuotis pasakiškos dangaus spalvos elektriko kostiumu… jaunuolio svajas rasti gyvenimo prasmę, o gal supratimo, gal bent artumo jausmą, tai bent moters kūno šilumą… senolio svajas imtis seniai pamirštos mielos veiklos ir užbaigti visas veiklas kartu su tais, kurie ėjo kartu, nes be jų gyvenimo kelias beprasmis…

Pasaka

Įpūtė šiandien sniego pūga į mano kambarį mintis apie pasakas.

Pasakas suaugusiems, kurie nebetiki dievais, velniais nei fėjomis, nebetiki tėvais, senoliais, nebelaukia stebuklų, nevertina savo namų šventumo. Jie susikrauna mažytį žinių ir emocijų ryšulėlį ir iškeliauja, kaip ir pasakų herojai, į pasaulį – ieškoti laimės, gyvenimo tikslo.

O Tikslas (anksčiau dar Dvasios vardu vadintas), užsimaukšlinęs ant akių juodą skrybėlę, kaip visad sėdi namie, už pečiaus užlindęs, šildosi ir miega – juk jo nieks nežadina ir niekam jo nereikia…

Pasilipu, ir purtau už peties suėmusi – uuu… pabusk miegaliau, pabusk, žiema migdo žemę, saulė nuo dangaus ritasi, kas man pasakas seks gūdžiais vakarais? Miega…

(Ne)-(Pasi)-tikėti

Gyvenu – ir gyvenimas slenka. Kuriu – ir gyvenimas bėga šuoliais. Mąstau – ir kol niekas netrukdo, stoviu kryžkelėje besirinkdama, kuriuo keliu eiti.

Visada buvau mąstytoja. Todėl kartais kas nors patempdavo kelis žingsnius į vieną pusę, kiti į kitą pusę, kol galiausiai susilaukdavo mano pykčio ir aš vėl pasirinkdavau stovėti kryžkelėje. Aš nežinojau, kada ir kaip elgtis teisingai, kad pa(į)tiktum kitiems,  bet galiausiai supratau, kad niekas iš tiesų ir nežino, koks elgesys, koks gyvenimo būdas yra teisingas. Vieni gyvena taip, kaip jiems išeina, ir prisiekinėja, kad tai yra teisinga. Kiti įdeda pastangų, todėl dar garsiau už anuos šaukia, kad tai jų gyvenimo būdas yra teisingas. Žinau viena – jei neini savomis kojomis, kelias labai greitai tampa sunkus ir dulkėtas.

O aš stoviu kryžkelėje. Nepasirenku. Noriu visur, noriu keliauti ten, kur įdomu, ten kur gražu, ten kur ramu, ten kur laukia nuotykiai… Nežinau kuriai gyvenimo deivei įteikti obuolį.  Tačiau juk pats obuolio teikimas yra nesantaikos pradžia – išskirdama vieną gyvenimo sritį, nuskriaudžiu kitas. Visada draugų, giminių, pažįstamų tarpe buvau ta tarpinė medžiaga, klijuojanti, užglaistanti, sujungianti, bet neturinti savasties. Iš patirties žinau, kad negaliu pažindinti tarpusavyje savo draugų, nes gyvenime jie per daug skirtingi ne tik kad bendrautų, bet kad suprastų vienas kitą.  

Visokiausios teorijos (kurias taip pat kažkas sugalvojo, tikėdamas, kad jos “teisingos”), teigia, kad turi pa(iš)sirinkti, vieną svarbiausią sritį gyvenime, kad būtum sėkmingas, matomas, pripažįstamas… o laimingas? Galbūt gyventi “viskuo po truputį” ir nėra laimė, nėra didžiulis pasiekimas, kuris suteiktų džiaugsmą. Bet džiaugsmas, kaip ir bet kuris kitas gilus jausmas, išmušantis iš pusiausvyros, sukelia stresą. Stresas skatina veiksmą, nauji veiksmai duoda naujus rezultatus, į kuriuos vėl reikia reaguoti. Gal todėl ir gyvename tokiame “aktyviame” amžiuje, skubame, verčiamės per galvą kažką darydami ir visai ne tam, kad gyvenimas būtų geresnis, o tik tam, kad patirtume naujų išgyvenimų - naujų stresų…  

Visada žmogaus gyvenimo pagrindinis tikslas buvo išgyventi. Iš pradžių tam reikėjo išteklių – maisto, pastogės ir pan., vėliau mokėti gudriau juos panaudoti, dabar mokėti gudriau juos “pra-marketinguoti”, sukurti poreikius, kurių žmonės neturi. Tačiau nei marketingas nei raminanti reklama, nurodanti “teisingą gyvenimo būdą”, nuo tos per didelės pasirinkimo ir “naujų naujovių” aibės nepadės. Jeigu išgyvenimas dabar yra aibių, keliančių galvos skausmą, išvalymas, labai gražiai klesti ir klestės ramybės sfera – psichologai, patarėjai, būrėjai, kvepiančios vonios ir arbatos, šokoladizmas ir floristika… bet net ir apsivalęs kūnas, tampomas skirtingais kitų žmonių keliais, iš tiesų sapnuoja kitų žmonių sapnus. O gal, kaip teigė Tututis ir Dudutis - pats yra sapnuojamas? Kažkas pabus – ir mūsų neliks, jeigu mes patys nenuspręsime sapnuoti savo sapno, kurti savo pasaulio…